2016-2017 m.m.

                                          Gerb. Tėveliai,

                     Penktadienį (gruodžio 4 d) 13 val. kviečiu į klasės mokinių tėvelių susirinkimą.     Kalbėsime apie pagalbą vaikui ir aptarsime einamuosius reikalus.
           Tikiuosi, kad galėsite dalyvauti.
Su pagarba   mokytoja  Milda Š.

                                    2015-2016 m.m.

    Vasario 25 d. mokykloje darželyje vyko Atvirų durų diena. Nuoširdžiai dėkoju:

                      MARIJOS, KORNELIJAUS,DAINIAUS,SANDROS,IVETOS,IGNO mamytėms ir UGNĖS tėveliui, kurie surado laisvo laiko ir atėjo pas mus į svečius.

 

                                  Mokytoja Milda

Gerumo kelias

Tėvų pasirinkimas - auginti egoistą ar visapusišką asmenybę

 

Keičiantis ekonominėms ir socialinėms gyvenimo sąlygoms, kinta ir šeimos statusas visuomenėje bei santykiai šeimoje. XX a. pradžioje šeimos buvo gan stabilios ir gausios. Santykiai šeimoje - patvarūs ir glaudūs, nes taip buvo lengviau išgyventi.

 

Keičiantis ekonominėms sąlygoms, tvirti šeimos ryšiai trūkinėjo. Atsirado galimybė pasirūpinti savo asmeniniais poreikiais be šeimos pagalbos, didėjo pasirikimo laisvė įgyjant išsilavinimą ir profesiją. Taip ekonominė pažanga skatino asmenybės tobulėjimą.

Dabartinės kartos šūkis galėtų būti – viskas individui! Nebereikia tvirtų šeimos nei bendruomenės santykių, kad galėtum išgyventi. Tačiau ar tai neiškelia tokių problemų, kaip susvetimėjimas, bendruomenės ryšių nebuvimas, bei egoistinis savo poreikių tenkinimas?

Tai išryškėja ir auklėjant vaikus. Jei ankstesnės kartos akcentavo pareigas, tai dabartinė dažnai prisimena tik teises ir laisves. Tėvai su perdėtu rūpesčiu dar kūdikystėje ima ugdyti vaikus ir tenkinti jų poreikius.

Begalė mokyklėlių, būrelių, studijų pilni intensyviai lavinamų vaikų. Bet dažnai tai tampa ne vaiko ugdymu, o lenktyniavimu ir pasipuikavimu prieš pažįstamus. Tėvai neturėdami laiko bendravimui su savo atžalomis, stengiasi kompensuoti tai.

Stebint tokias lenktynes aiškėja, kad vartotojiškas požiūris vis labiau įsigali net ir auklėjant vaikus. Būrelių, žaislų, pramogų gausa visiškai negarantuoja kokybiško vaiko ugdymo. Dažnai vaikai taip ir neįgauna bendravimo įgūdžių, tolerancijos, pagarbos suvokimo - paprastų žmogiškų savybių. Jos pakeičiamos įnorių ir užgaidų tenkinimu. Jei ankstesnės kartos mokė vaikus pasirūpinti ne tik savimi, tai dabar šeimose net du ar trys vaikai auginami kaip vienturčiai.

Taip vaikai įpranta jaustis svarbiausiais, nes yra tenkinami ne jų vidiniai poreikiai, o noras išsiskirti ir pasipuikuoti. Vaikai atsiduria šeimos gyvenimo centre, nes jų užgaidų paiso ne tik tėvai, bet ir seneliai.

Auklėjimo spragos ypač išryškėja, vaikui atėjus į mokyklą. Mažieji individai, įpratę reikalauti dėmesio sau, dažnai visiškai nesugeba prisitaikyti ir suvokti, kad kitas žmogus yra toks pat svarbus. Vaikai aktyviai įrodinėja savo tiesas ne tik draugams, bendramoksliams, bet ir mokytojams, tėvams, nes yra įpratę, kad jų klausytų. Jie puikiai žino tik savo teises ir nepaiso pareigų. Neišmokę pagarbos ir tolerancijos kito nuomonei, dažnai savo „tiesas“ gina kumščiu arba patyčiomis bei psichologiniu smurtu. Ir patys tėvai dažnai nustemba, kai vaikai ima juos „auklėti“ ir nesupranta tokio elgesio priežasčių.

Yra svarbu ir būtina vaiką visapusiškai lavinti. Tačiau nereikia pamiršti, kad svarbu ugdyti ir jo gerąsias asmenines savybes, tinkamai formuoti savivertę, diegti moralines vertybes. Kažin ar tai gali padaryti visi būreliai kartu sudėjus, nors jie ir lavina vaiko gebėjimus, įgūdžius – dainuoti, šokti, piešti, sportuoti. Tačiau asmenybės formavimosi pagrindai yra gaunami šeimoje. Ji užaugina arba atsakingą asmenybę, arba nebrandžią savimylą, kuris savo interesus iškelia aukščiau už visų kitų. Be to, nemoka prisitaikyti nei šeimoje, nei visuomenėje.

Bet kodėl pamirštamos geros auklėjimo tradicijos? Gal verta nustatyti protingas ribas tarp pareigų ir teisių? Juk pats žmogus jaučiasi pilnavertis tik tada, kai moka kokybiškai bendrauti, pasirūpinti ne tik savimi, paiso ne vien tik savo interesų, tai yra, sugeba gyventi visuomenėje. Tad pasistenkime auginti ne „genijus“ ar egoistus, o brandžias asmenybes.

 

Informacinis šaltinis: http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/tevu-pasirinkimas-auginti-egoista-ar-visapusiska-asmenybe.d?id=45662761

Tėvų pavyzdys - geriausia vaiko mokykla (straipsnis iš http://www.moteris.lt/lt/naujienos/santykiai/psichologija/tevu_pavyzdys__geriausia_vaiko_mokykla/ )

 

 

Visi nori vaiką užauginti geru žmogumi, kad jis būtų laimingas. Tačiau tikrai ne kiekvienu vaiku tėvai gali džiaugtis ir didžiuotis. Kaip auklėti, kad vėliau nereikėtų nusivilti ir gėdytis savo vaiko poelgių?

 

Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė

 

Jei mama ar tėtis giriasi, kad vaikas geras, dažniausiai turi galvoje, kad paklusnus, nuolankus, paslaugus ir mandagus. Ar tai reiškia, kad auga geras žmogus? Ar geras yra tuo pačiu metu ir laimingas?

Tėvai vaiką moko būti geru, nes nori, kad gyventų laimingai. Tačiau rezultatas neretai būna priešingas. Turbūt visi pažįstame gerų žmonių, kurie ko nors paprašyti negali atsakyti „ne", jiems svarbiau išpildyti kitų prašymus, nei pasirūpinti savo poreikiais. Tokie žmonės geri kitiems, bet blogi sau. Ir dėl to dažnai jaučiasi esantys aplinkybių aukos, daro viską, ko paprašyti, ir tyliai pyksta. Kartais ant to, kuris kažko paprašė, bet dažniausiai ant savęs. Jie nesijaučia laimingi.

Manau, kad iš tiesų laimingas yra tas, kuris moka laiku pasakyti „ne", geba pasirūpinti ir savimi, ir kitais. Net Biblijoje parašyta: „Mylėk savo artimą kaip pats save." Kuris nemyli savęs, nelabai gali nuoširdžiai mylėti ir kitų. Kuris nepasirūpina savimi, tam sunku pasirūpinti ir kitais. Šį teiginį gerai iliustruoja lėktuve galiojanti taisyklė: „Jeigu skrendate su vaiku, atsitikus nelaimei deguonies kaukę pirma turite užsidėti pats ir tik paskui uždėti vaikui." Taisyklė tarsi prieštarauja mūsų sampratai apie gerą žmogų, tačiau moko mus elgtis atsakingai: jeigu pritrūksime deguonies, neišgelbėsime ir vaiko. Jeigu „neįkrausime" savo „baterijų", negalėsime „spinduliuoti" ir kitiems.

 

Vaikas, kurį mama ir tėtis dažnai apkabina, paglosto, paguodžia, kaip kempinė sugeria geras emocijas, mokosi gerumo. Tačiau ar jis, myluojamas ir čiūčiuojamas, skatinamas niekada neskriausti kitų, neužaugs „šiaudadūšiu" naivuoliu, nemokančiu už save pakovoti? Gal neverta vaiko mokyti gerumo, užuojautos, paslaugumo? Gal iš tiesų geriau tegul mokosi prisitaikyti ir pasirūpinti savimi?

Gerumas ir atjauta daro mus žmonėmis. Ir nuostabu, kai mažylis to mokosi iš tėvų, juos stebi ir kopijuoja. Tačiau vaikas iš tėvų gali išmokti ir sugebėjimo pasirūpinti savimi, tapti tvirtu, geru žmogumi, kuris ne tik kitus užjaučia, bet ir sugeba pasakyti „stop" skriaudikams.

 

Kaip pasipriešinti neteisybei, parašyta Biblijoje: „Jeigu tau davė per kairį skruostą, atsuk dešinį." Šį pamokymą daug kas supranta taip: „Tapk geras, nesmurtauk ir nuolankiai, be pasipriešinimo, priimk skriaudas." Bet tai reikštų tapti auka, kuri nestabdo blogio savo neveiklumu. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis visiems žinomas pamokymas tarsi pats sau prieštarauja. Prieštaravimas dingsta, jeigu įsigiliname į to meto papročius, kai mušti moterį, vaiką ar vergą buvo galima tik kaire ranka ir ne delnu, bet atbula ranka. Jeigu tas, kuriam sudavė, atsuka dešinį skruostą, skriaudikas taip mušti nebegali: jis turi arba liautis, arba pripažinti mušamąjį sau lygiu. Tad šis Biblijos pamokymas subtiliai parodo, kaip sustabdyti smurtą neatsakant smurtu ir netampant smurtautoju.

 

Tėvai tokio atsako į smurtą vaiką gali išmokyti gana anksti. Dažnai net labai mažas vaikas supykęs tėvams kanda, muša ar gnybia. Jie į tai reaguoja: pyksta, bara, taip pat įgnybia mažyliui, kad šis žinotų, kaip skauda, arba suvaidina verkiančius ir demonstruoja nuskriaustos aukos poziciją. O vaikas iš tėvų reakcijų mokosi. Ir, deja, ne to, ko norėtume, nes nei duoti atgal, nei verkti kamputyje nėra geriausia išeitis. Stabdyti vaiko smurtą būtų geriausia mylint begaline tėviška meile ir apsaugant jį nuo galimybės muštis. Tėveliai turi tvirtai, bet be pykčio paimti rankytę ir žiūrėdami vaikui tiesiai į akis pasakyti: „Stop, neleisiu. Man skauda". O jeigu vaikas ir toliau pyksta, bando muštis, gali taip daryti ir sakyti tiek kartų, kiek reikės, kol jis supras, kad pyktį galima išlieti ir kitaip. Tėveliai gali pamokyti, kaip, pvz., paskatinti išsikalbėti.

 

Kokią nors šunybę iškrėtęs vaikas neretai išgirsta, kad yra blogas. Ar tai jam neatriša rankų daryti tai, ką nori (Vis tiek esu blogas")? Ar paaiškinti vaikui, kad tėvelių pyktis dėl kokios nors šunybės nerodo, kad jis yra blogas, tik blogai elgiasi? O gal elgtis priešingai: blogai besielgiantį vaiką dažniau girti, kad pateisintų gerą nuomonę, paaiškinti, ko iš jo tikimasi?

Tėvai yra tarsi veidrodis, į kurį žiūrėdamas vaikas susidaro nuomonę apie save, susikuria savo paties vaizdą. Jeigu nuolat kartojame: „Tu blogas", vaikas tuo patiki. Tuomet lieka tik pateisinti savo vardą blogu elgesiu. Todėl geriau vertinti ne vaiką, bet jo elgesį: „Tu esi geras vaikas, tik dabar blogai pasielgei", ir nepamiršti bent retkarčiais pagirti, kai pasielgia gerai: „Matai, sakiau, kad tu geras, tinkamai pasielgei."

 

Ar ugdant vaiko geranoriškumą turi įtakos tai, kad jis dažnai girdi, kaip tėveliai apkalba gimines, kaimynus ar televizijos žvaigždes? Gal ne tik vaiką, bet ir visus kitus reikėtų tik girti, pastebėti tai, kas gera, nekritikuoti?

Taip, vaikas mokosi vertinti kitus pagal tai, kaip tai daro tėvai. Jeigu pabrėžiame, kas gražaus, gero nutiko, ir vaikas mokysis pasidžiaugti kitų sėkme. Jeigu tėvai su piktdžiuga pastebės, kad kažkas suklydo, vaikas elgsis taip pat. Bet jeigu suklydusį atjaučia, ir vaikas atjaus.

 

Vaikas išgirsta daug pasakų. Namie, darželyje, pas močiutę. Ar skaityti tik gražias, be blogų veikėjų? O gal paaiškinti, kodėl jie blogi?

Bet kurios šalies iš kartos į kartą perduodamos liaudies pasakos (ne H.K. Anderseno sukurtos) visada baigiasi gerai. Jos moko vaikus, kad gyvenime yra ir gėrio, ir blogio. Ir nesvarbu, koks siaubas nutiktų tikrovėje, viskas gali baigtis gerai. O atjautos vaiką galime išmokyti uždavę tokį klausimą: „Ir kas turėjo nutikti tai raganai, kad tapo tokia pikta?"

 

Konkretūs veiksmai įtaigesni nei žodžiai. Gal kartu su vaiku pažaisti ligoninę, paslaugyti meškiuką ar lėlę, įrengti lesyklėlę šalia namų, aplankyti globos namų vaikus?

Ne pagal tai, ką mes kalbame, vaikas mokosi būti geras ir atsakingas, bet pagal tai, ką darome kasdien. Kaip rūpinamės sergančiais artimaisiais ar savo senais tėvais, kaip reaguojame į per televiziją rodomą nuskriaustą šuniuką. Kaip padedame garbaus amžiaus kaimynei užnešti sunkų krepšį, renkame šiukšles, rūpinamės gamta ir vienas kitu. Vaikas stebi, dalyvauja ir kartoja mūsų elgesį.

 

Kaip vaiką mokyti atjautos? Gal paprašyti pagalbos (pvz., atnešti pagalvėlę, tuomet mama ar tėtis galėtų prigulti ir pailsėti, paduoti akinius), kad patirtų, kaip smagu padėti kitam?

Jeigu tėvai vaiką apgaubs šiluma ir rūpesčiu, bet nieko neprašys, tikėtina, užaugins egoistą, kuris mokės tik reikalauti iš kitų, bet nesugebės duoti. Todėl leiskime vaikui išvirti arbatos, kai esame pavargę, kartu tvarkyti namus, kol dar mažas ir labai nori tai daryti, įvertinkime jo pastangas pasakyti mums gerą žodį. Pajutęs malonumą būti naudingas, norės vėl tai pakartoti ir patirti.

 

Atjautos galime mokyti netgi tuomet, kai vaikas kariauja žaisdamas kompiuterinį žaidimą, žiūri veiksmo filmą. Užuot draudę tai daryti, kartais prisėskime šalia ir pažaiskime ar pažiūrėkime kartu, pakomentuokime tai, kas vyksta kompiuterio ar televizoriaus ekrane. Jeigu kas nors nužudomas, galime pasakyti, kad tas nelaimėlis yra kažkieno tėtis arba sūnus ir kad mama ar vaikai labai liūdės. Paklauskime savo vaiko: „Gal būtų galima kitaip, nežudant, pasiekti tikslą?" Filmo veikėją, kurį sužeidė, užjauskime: „Matyt, jam labai skauda." Pasiūlykime savo variantų, kaip pasielgtume būdami veikėjo vietoje. Kalbėkime be pamokymų ar kritikos. Tiesiog parodykime savo pasaulėžiūrą, kurią vaikas mielai priims, jeigu jos nebruksime prievarta

 

                                      Gerb.Tėveliai,

   Penktadienį (rugsėjo 23 d.) 13 val. maloniai kviečiu Jus į klasės tėvų susirinkimą, kurio metu aptarsime šių mokslo metų pasiekimų knygeles ir mokinių žinių vertinima.

   Susipažinsime su antros klasės ugdymo pasiekimais, aptarsime pirmąsias mokyklines dienas.

   Jūsų dalyvavimas būtinas. Esant rimtai priežasčiai, dėl kurios negalėsite būti susirinkime, prašau  iš anksto pranešti ir nurodyti laiką kada galėsite susitikti su klasės mokytoja.

                                        

                                                Mokytoja    Milda

Antroko kraitelė

1. Kuprinė.

 Itin svarbu, kad kuprinė būtų nesunki, kokybiška ir patvari. Pradinių klasių moksleivio kuprinės svoris neturi būti didesnis nei 700 g.,kuprinės nugarėlė turėtų būti kieta, su specialiu išlinkimu, kad moksleivio stuburas neiškryptų. Norėdami, kad jūsų vaiko kelionė iš mokyklos būtų saugi, būtinai pasirūpinkite atšvaitais. Beveik visos kokybiškos kuprinės jau yra su prisiūtais atšvaitais ar švytinčiais piešinėliais.

2. Sąsiuviniai: Pradžioje mokslo metų rašysime į pirmokiškus sąsiuvinius. Vėliau jie keisis. 

 Atkreipkite dėmesį į kokybę. Pirkite tik ryškiomis linijomis. Geriausia, kad būtų nubrėžtos ir paraštėlės.

 3. Aplankalai:

Sąsiuviniams ir vadovėliams.

4. Segtuvai:

Segtuvas sąsiuviniams ir pratyboms,piešimo sąsiuviniams sudėti.Aplankas piešiniams.

5. 2 plunksnakočiai. kapsulių pakuotė.

6. Nespalvoti  ir spalvoti pieštukai. 

7. Flomasteriai.

8. Penalas. Drožtukas. Trintukai. Liniuotė. Geriau 30 cm.

9. Piešimo sąsiuviniai.

Reikia keleto piešimo sąsiuvinių:

storesniais (piešti akvarele, guašu) ir plonesniais (piešti spalvotais pieštukais) lapais arba A 4 formato lapai. Patogiausia būtų lengvai plėšomais lapais.

10. Užrašų knygutė.

11.  Akvarelė, guašas ( geriausia rusų gamybos), teptukai (įvairių dydžių), indelis vandeniui.  

12. Spalvoto popieriaus ir kartono.

Vienpusio ir iš abiejų pusių spalvoto popieriaus.

13. Klijai (pieštukiniai ir lipalas).

14. Plastilinas, lentelė plastilinui. Spalvingas ir minkštas.

15. Sportinė apranga kūno kultūrai.  Šlepetės ar basutės persiauti.

                             Gerb. Tėveliai,

  dėkoju, kad nepagailėjote savo laiko ir atėjote į klasę pasikalbėti apie  vaikus. Šeima ir mokykla -  tai svarbiausia pirmokėliui! Džiugu, kad Jums rūpi kaip sekasi vaikui mokykloje, kokie jo asmeniniai pasiekimai. Jei dirbsime viena kryptimi, ugdysime tikrai gerą, dorą, augantį ir tobulėjantį pilietį.

                                Su pagarba mokytoja Milda

                    Mieli tėveliai! Pasirūpinkime savo vaikų saugumu!

 

Rudenį ir žiemą dauguma mūsų vaikučių į mokyklas iškeliauja dar neprašvitus, o grįžta jau sutemus. Tai vienas pavojingiausių metų laikotarpių eismo dalyviams, kai dėl pablogėjusio matomumo pagausėja eismo įvykių, kuriuose nukenčia pėstieji, ypač vaikai. Mūsų mažieji – jautriausi eismo dalyviai, kurie dažnai sužalojami kelyje tik todėl, kad automobilių vairuotojai jų nepastebi arba pastebi per vėlai.

Ar tikrai žinote, kaip išsirinkti tinkamus atšvaitus, kur juos pritvirtinti ir kaip teisingai juos naudoti? Susipažinkite su saugaus eismo patarimais, su vaikais aptarkite video pamokėles:

 

 

Tėvų pavyzdys - geriausia vaiko mokykla

        Visi nori vaiką užauginti geru žmogumi, kad jis būtų laimingas. Tačiau tikrai ne kiekvienu vaiku tėvai gali džiaugtis ir didžiuotis. Kaip auklėti, kad vėliau nereikėtų nusivilti ir gėdytis savo vaiko poelgių?

Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė

Jei mama ar tėtis giriasi, kad vaikas geras, dažniausiai turi galvoje, kad paklusnus, nuolankus, paslaugus ir mandagus. Ar tai reiškia, kad auga geras žmogus? Ar geras yra tuo pačiu metu ir laimingas?

Tėvai vaiką moko būti geru, nes nori, kad gyventų laimingai. Tačiau rezultatas neretai būna priešingas. Turbūt visi pažįstame gerų žmonių, kurie ko nors paprašyti negali atsakyti „ne", jiems svarbiau išpildyti kitų prašymus, nei pasirūpinti savo poreikiais. Tokie žmonės geri kitiems, bet blogi sau. Ir dėl to dažnai jaučiasi esantys aplinkybių aukos, daro viską, ko paprašyti, ir tyliai pyksta. Kartais ant to, kuris kažko paprašė, bet dažniausiai ant savęs. Jie nesijaučia laimingi.

Manau, kad iš tiesų laimingas yra tas, kuris moka laiku pasakyti „ne", geba pasirūpinti ir savimi, ir kitais. Net Biblijoje parašyta: „Mylėk savo artimą kaip pats save." Kuris nemyli savęs, nelabai gali nuoširdžiai mylėti ir kitų. Kuris nepasirūpina savimi, tam sunku pasirūpinti ir kitais. Šį teiginį gerai iliustruoja lėktuve galiojanti taisyklė: „Jeigu skrendate su vaiku, atsitikus nelaimei deguonies kaukę pirma turite užsidėti pats ir tik paskui uždėti vaikui." Taisyklė tarsi prieštarauja mūsų sampratai apie gerą žmogų, tačiau moko mus elgtis atsakingai: jeigu pritrūksime deguonies, neišgelbėsime ir vaiko. Jeigu „neįkrausime" savo „baterijų", negalėsime „spinduliuoti" ir kitiems.

 

Vaikas, kurį mama ir tėtis dažnai apkabina, paglosto, paguodžia, kaip kempinė sugeria geras emocijas, mokosi gerumo. Tačiau ar jis, myluojamas ir čiūčiuojamas, skatinamas niekada neskriausti kitų, neužaugs „šiaudadūšiu" naivuoliu, nemokančiu už save pakovoti? Gal neverta vaiko mokyti gerumo, užuojautos, paslaugumo? Gal iš tiesų geriau tegul mokosi prisitaikyti ir pasirūpinti savimi?

Gerumas ir atjauta daro mus žmonėmis. Ir nuostabu, kai mažylis to mokosi iš tėvų, juos stebi ir kopijuoja. Tačiau vaikas iš tėvų gali išmokti ir sugebėjimo pasirūpinti savimi, tapti tvirtu, geru žmogumi, kuris ne tik kitus užjaučia, bet ir sugeba pasakyti „stop" skriaudikams.

 

Kaip pasipriešinti neteisybei, parašyta Biblijoje: „Jeigu tau davė per kairį skruostą, atsuk dešinį." Šį pamokymą daug kas supranta taip: „Tapk geras, nesmurtauk ir nuolankiai, be pasipriešinimo, priimk skriaudas." Bet tai reikštų tapti auka, kuri nestabdo blogio savo neveiklumu. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis visiems žinomas pamokymas tarsi pats sau prieštarauja. Prieštaravimas dingsta, jeigu įsigiliname į to meto papročius, kai mušti moterį, vaiką ar vergą buvo galima tik kaire ranka ir ne delnu, bet atbula ranka. Jeigu tas, kuriam sudavė, atsuka dešinį skruostą, skriaudikas taip mušti nebegali: jis turi arba liautis, arba pripažinti mušamąjį sau lygiu. Tad šis Biblijos pamokymas subtiliai parodo, kaip sustabdyti smurtą neatsakant smurtu ir netampant smurtautoju.

 

Tėvai tokio atsako į smurtą vaiką gali išmokyti gana anksti. Dažnai net labai mažas vaikas supykęs tėvams kanda, muša ar gnybia. Jie į tai reaguoja: pyksta, bara, taip pat įgnybia mažyliui, kad šis žinotų, kaip skauda, arba suvaidina verkiančius ir demonstruoja nuskriaustos aukos poziciją. O vaikas iš tėvų reakcijų mokosi. Ir, deja, ne to, ko norėtume, nes nei duoti atgal, nei verkti kamputyje nėra geriausia išeitis. Stabdyti vaiko smurtą būtų geriausia mylint begaline tėviška meile ir apsaugant jį nuo galimybės muštis. Tėveliai turi tvirtai, bet be pykčio paimti rankytę ir žiūrėdami vaikui tiesiai į akis pasakyti: „Stop, neleisiu. Man skauda". O jeigu vaikas ir toliau pyksta, bando muštis, gali taip daryti ir sakyti tiek kartų, kiek reikės, kol jis supras, kad pyktį galima išlieti ir kitaip. Tėveliai gali pamokyti, kaip, pvz., paskatinti išsikalbėti.

 

Kokią nors šunybę iškrėtęs vaikas neretai išgirsta, kad yra blogas. Ar tai jam neatriša rankų daryti tai, ką nori (Vis tiek esu blogas")? Ar paaiškinti vaikui, kad tėvelių pyktis dėl kokios nors šunybės nerodo, kad jis yra blogas, tik blogai elgiasi? O gal elgtis priešingai: blogai besielgiantį vaiką dažniau girti, kad pateisintų gerą nuomonę, paaiškinti, ko iš jo tikimasi?

Tėvai yra tarsi veidrodis, į kurį žiūrėdamas vaikas susidaro nuomonę apie save, susikuria savo paties vaizdą. Jeigu nuolat kartojame: „Tu blogas", vaikas tuo patiki. Tuomet lieka tik pateisinti savo vardą blogu elgesiu. Todėl geriau vertinti ne vaiką, bet jo elgesį: „Tu esi geras vaikas, tik dabar blogai pasielgei", ir nepamiršti bent retkarčiais pagirti, kai pasielgia gerai: „Matai, sakiau, kad tu geras, tinkamai pasielgei."

 

Ar ugdant vaiko geranoriškumą turi įtakos tai, kad jis dažnai girdi, kaip tėveliai apkalba gimines, kaimynus ar televizijos žvaigždes? Gal ne tik vaiką, bet ir visus kitus reikėtų tik girti, pastebėti tai, kas gera, nekritikuoti?

Taip, vaikas mokosi vertinti kitus pagal tai, kaip tai daro tėvai. Jeigu pabrėžiame, kas gražaus, gero nutiko, ir vaikas mokysis pasidžiaugti kitų sėkme. Jeigu tėvai su piktdžiuga pastebės, kad kažkas suklydo, vaikas elgsis taip pat. Bet jeigu suklydusį atjaučia, ir vaikas atjaus.

 

Vaikas išgirsta daug pasakų. Namie, darželyje, pas močiutę. Ar skaityti tik gražias, be blogų veikėjų? O gal paaiškinti, kodėl jie blogi?

Bet kurios šalies iš kartos į kartą perduodamos liaudies pasakos (ne H.K. Anderseno sukurtos) visada baigiasi gerai. Jos moko vaikus, kad gyvenime yra ir gėrio, ir blogio. Ir nesvarbu, koks siaubas nutiktų tikrovėje, viskas gali baigtis gerai. O atjautos vaiką galime išmokyti uždavę tokį klausimą: „Ir kas turėjo nutikti tai raganai, kad tapo tokia pikta?"

 

Konkretūs veiksmai įtaigesni nei žodžiai. Gal kartu su vaiku pažaisti ligoninę, paslaugyti meškiuką ar lėlę, įrengti lesyklėlę šalia namų, aplankyti globos namų vaikus?

Ne pagal tai, ką mes kalbame, vaikas mokosi būti geras ir atsakingas, bet pagal tai, ką darome kasdien. Kaip rūpinamės sergančiais artimaisiais ar savo senais tėvais, kaip reaguojame į per televiziją rodomą nuskriaustą šuniuką. Kaip padedame garbaus amžiaus kaimynei užnešti sunkų krepšį, renkame šiukšles, rūpinamės gamta ir vienas kitu. Vaikas stebi, dalyvauja ir kartoja mūsų elgesį.

 

Kaip vaiką mokyti atjautos? Gal paprašyti pagalbos (pvz., atnešti pagalvėlę, tuomet mama ar tėtis galėtų prigulti ir pailsėti, paduoti akinius), kad patirtų, kaip smagu padėti kitam?

Jeigu tėvai vaiką apgaubs šiluma ir rūpesčiu, bet nieko neprašys, tikėtina, užaugins egoistą, kuris mokės tik reikalauti iš kitų, bet nesugebės duoti. Todėl leiskime vaikui išvirti arbatos, kai esame pavargę, kartu tvarkyti namus, kol dar mažas ir labai nori tai daryti, įvertinkime jo pastangas pasakyti mums gerą žodį. Pajutęs malonumą būti naudingas, norės vėl tai pakartoti ir patirti.

 

Atjautos galime mokyti netgi tuomet, kai vaikas kariauja žaisdamas kompiuterinį žaidimą, žiūri veiksmo filmą. Užuot draudę tai daryti, kartais prisėskime šalia ir pažaiskime ar pažiūrėkime kartu, pakomentuokime tai, kas vyksta kompiuterio ar televizoriaus ekrane. Jeigu kas nors nužudomas, galime pasakyti, kad tas nelaimėlis yra kažkieno tėtis arba sūnus ir kad mama ar vaikai labai liūdės. Paklauskime savo vaiko: „Gal būtų galima kitaip, nežudant, pasiekti tikslą?" Filmo veikėją, kurį sužeidė, užjauskime: „Matyt, jam labai skauda." Pasiūlykime savo variantų, kaip pasielgtume būdami veikėjo vietoje. Kalbėkime be pamokymų ar kritikos. Tiesiog parodykime savo pasaulėžiūrą, kurią vaikas mielai priims, jeigu jos nebruksime prievarta

Kaip išmokyti vaiką dirbti?

 

    Tiek dirbant, tiek mokantis reikia ne tik gabumų, bet ir mokėjimo dirbti, drausmės, organizuotumo. Galima dirbti ar mokytis gana daug, tačiau sulaukti menkų rezultatų. Organizuoti žmonės moka dirbti labai produktyviai. Žmonės pavargsta ne dėl to, kad daug dirba, o dėl to, kad nemoka dirbti.

     Mokėti dirbti – tai gebėti per kuo trumpesnį laiką padaryti kuo didesnį darbą.  Iš mažens mokykite vaikus organizuotai ir racionaliai dirbti, padėkite vaikui susidaryti tikslią dienotvarkę ir tikrinkite, kaip jos laikomasi. Išmokykite vaiką planuoti savo laiką.

    Mokant vaikus racionaliai dirbti šeimoje, galima vadovautis tokiomis taisyklėmis:

1.       Pradėdamas mokytis ar dirbti, vaikas turi gerai apgalvoti darbų eigą ( ką po ko mokysis, dirbs) ir galutinį rezultatą (atlikti namų darbai, nupieštas piešinys ir pan.).

2.       Nepradėti darbo, nesusitvarkius darbo vietos ir nepasiruošus rašymo reikmenų bei kitų reikalingų daiktų.

3.       Ant rašomojo stalo nelaikyti nieko nereikalingo, kad neblaškytų dėmesio.

4.       Visos knygos, sąsiuviniai, rašymo reikmenys turi būti sudėti tvarkingai, turėti nuolatinę vietą.

5.       Bet kokio darbo nedera griebtis staiga, reikėtų įsitraukti į jį palengva, pirma psichologiškai pasirengus.

6.       Dirbant svarbi kūno padėtis – tada mažiau nuvargstama. Ilgesnį laiką dirbant patartina daryti pertraukėles.

7.       Dirbti reikia kiek galima tolygiau, vengti darbo antplūdžių ir atoslūgių. Jeigu darbas nesiseka, nereikia karščiuotis, geriau padaryti pertrauką ir viską apgalvoti iš naujo.

     Šiose taisyklėse išdėstyti pagrindiniai tinkamo darbo organizavimo reikalavimai. Jeigu įpratinsite vaikus laikytis šių reikalavimų, tai jie geriau mokysis, racionaliau skirstys jėgas ir laiką, išmoks taisyklingai dirbti.